Šiandien švenčiame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo sukaktį. Tokia dieną užplūsta mintys apie laisvę ir laisvą žmogų. Susimąstai apie tai, kaip tą iškovotą laisvę saugoti ir puoselėti. Kaip turėtumėme elgtis, kad laisvoje šalyje gyventų laisvas žmogus, kam tai turėtų rūpėti ir kas bei kaip tai turėtų daryti? Laisvė – tas saldus žodis, atrodo ko mums bereikia esame laisvi ir turime už tai dėkoti. Šiandien pasigirsta nuomonių, kad turime būti dėkingi vienai ar kitai partijai, ar politinei jėgai, vienam ar kitam žmogui. Taip, turime būti amžinai dėkingi tiems, kurie žuvo už ją, tiems, kurie sovietmečiu sėdėjo lageriuose ir rizikavo savo asmenine laisve, sveikata ir gyvybę. Tai jie devintojo dešimtmečio pabaigoje pakėlė mus kovai už savo valstybės laisvę.
Viena kova baigėsi, tačiau karas už laisvę ko gero nesibaigs niekada. Mano manymu – laisvė pirmiausia galimybė kritiškai mąstyti, nevaržomai reikšti savo mintis. Tikroji laisvė visada turėtų būti susieta su pareiga. Pareiga šeimai, pareiga aplinkai, pareiga savo valstybei. Visų pirma, turėtume ko gero aiškiai suprasti, kas tai yra laisvė, nuo ko ji priklauso ir kam ji mums reikalinga.
Ar laisvės realizacija yra pabėgimas iš šalies, kurioje gavai tą laisvę ir vergavimas kitiems, kitai valstybei už geresnį duonos kąsnį. Kaip jaustųsi tėvas, kurio vaikai išeitų pas labiau pasiturintį kaimyną ir vadintų jį tėvu, o grįžę namo pasakotų visiems kaip ten gerai, ir kokia jų ankstesnioji šeima netikusi ir nemoka gyventi. Ir klausimas kaip jaustųsi patys vaikai, kurie šiandien nesusimąstydami, uždirbę užsienyje kelis papildomus eurus, dergia savo tėvynę ir visiems aiškina kaip joje yra blogai. Ar laisvė yra neprižiūrėti savo šeimos, arba nužudyti jau užsimezgusią gyvybę? Ar laisvė yra neiti į mokyklą ar nesimokyti profesijos arba nelankyti paskaitų? Tokia laisvė neturi atsakomybės už save, už savo artimą, atsakomybės už savo poelgius ar savo ir šeimos bei valstybės ateitį. O gal laisvė yra pasityčioti iš ko nors ar pastumti einantį pro šalį? Juk esu laisvas ir galiu daryti ką noriu. Tačiau mūsų laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė. Vėlgi, atsiranda pareiga gerbti kito piliečio laisvę ir pasirinkimą. Tai gal laisve galima vadinti atsiribojimą ir apolitiškumą, bei savo, kaip piliečio pareigų nevykdymą? Tikriausiai irgi ne, nes tas, kuris nerealizuoja savo laisvės pasirinktu aktyviu būdu, yra pasmerktas būti kito vergu. Jei šiandien aktyviai nedalyvausime visuomeniniame ar politiniame gyvenime už mus nuspręs kiti. Ar toks yra laisvo žmogaus tikslas?
Visi pamename, kaip vieningai dalyvavome 1989 metų rinkimuose, kai laimėjo Sąjūdžio remiami deputatai. Taip tada reikėjo išsikovoti laisvę. O šiandien? Šiandien privalome ją išsaugoti, vadinasi turime būti ne mažiau aktyvūs. Kai kam atrodo, kad vieną sykį nuėjom į rinkimus ir užteks visam mūsų gyvenimui. Netikėkime, kad būtume laisvi reikia pastoviai dirbti ir siekti ne tik valstybės, bet ir asmeninės laisvės. Todėl kaip visada išsikovoję laisvę, valstybinę ar asmeninę įgyjame pareigą. Pareigą mylėti savo Tėvynę, pareigą dirbti jai ir sau bei savo šeimos gerovei, pareigą būti aktyviems. Šalia pareigos atsiranda atsakomybė už savo veiksmus. Laisvo žmogaus nevaržo niekas, neriša jokios grandinės, todėl jis niekada neišduos, nieko nepaliks ar neapgaus, kad tų grandinių atsikratytų. Toks žmogus yra patikimas ir su tokiu žmogumi lengva dirbti ir gyventi, nes jis neprivalo nieko atsiklausti ar gauti leidimą. Jam už nugaros nestovi „tėvelis“ kuris gali nurodyti kaip jam elgtis.
Tad būkime mes laisvi tam, kad mūsų Tėvynė būtų laisva ir klestinti, kad joje nuo mūsų pareigingumo ir darbo priklausytų mūsų gyvenimas. Tai nėra tik palinkėjimas tai yra siekis ir galimybė būti tikru, aktyviu ir atsakingu piliečiu.
