Ilgai svarsčiau, rašyti-nerašyti, gal patylėti, gal manęs nesupras, tačiau negaliu tylėti, jei pasakei A sakyk ir B. Esu patenkintas praėjusių rinkimų rezultatais ir tai nėra koks nors kerštas ar nepasitenkinimo pliupsnis. Tiesiog tai yra pastebėjimai, kurių bus ir daugiau.
Ne iš kvailumo, o tvirtai apsisprendęs atėjau į tiesioginius mero rinkimus. Maniau rajonui reikia mano vadybinės ir politinės patirties. Juk dauguma sutiktų žmonių man sakė reikia keistis, reikia naujų žmonių naujų minčių. Kad ir kaip mėginau tai pasakyti ir parodyti rinkėjui, nepasisekė ir nepasisekė visiems kartu. Eidamas į rinkimus tikėjau savo pergale, kaipgi kitaip ir daug žmonių tikėjo. Tačiau eigoje pamačiau, kad nieko nebus, nes netgi tie, kurie dėjosi tavo bendražygiais turi asmeninių ambicijų ir planų bei susitarimų. Nenorėjau net eiti į partinį sąrašą, tačiau sutikau būti įrašytas paskutiniu ir gavau tik 358 pirmumo balsus. Panaši situacija ir kituose sąrašuose, kandidatas į merus gauna netoli 3000 balsų ir iš pirmos vietos sąraše su nepilnu tūkstančiu pirmumo balsų nukrenta į trečią. Ką tai reiškia? Šioje vietoje tinka vienas rajone sklandantis posakis: „ko nepaklausi niekas nebalsavo už Gražulį, o jį išrinko“
Dalyvavimas rinkimuose atvėrė man daug dalykų, pirmas jų tai nesąžiningas žaidimas. Jei pirmame debatų renginyje valdantieji tiesiogine žodžio prasme gavo į kaulus tai sekančiose jie tiesiog nedalyvavo, o sekė arba lenkė debatų renginius susitikinėdami tose pačiose seniūnijose su valstybės tarnautojais mokytojais ir kitais jiems pavaldžiais žmonėmis ir pasakodami apie baubą, kuris ateis jei jų nerinks bei saldindami pažadais. Kai kas debatus vadino demokraijos prošvaiščiu, aš manau tai naivuolių bandymas patikėti geresniu pasauliu.
Rinkimuose dažnai kalbėjau apie norą panaikinti baimes. Baimes turėti savo nuomonę ir reikšti ją, baimes kam nors pasakyti tiesą į akis. Ar Jūs įsivaizduojate savivaldybės įstaigos vadovą, esantį vienos iš valdančiųjų partijų sąraše, kuris prieina prie tavęs ir sako: – Vaclovai ir aš ir mano šeima ir giminaičiai balsavo už tave. Kitas savivaldybės darbuotojas pritaria nuoširdžiai mano programai, džiaugiasi, kad gfalų gale ateis nauji žmonės ir skaitau valdančiųjų rinkiminiame laikraštyje, kaip jis myli kitą kandidatą iš valdančiųjų ir kaip norėtų, kad jis taptų meru. Arba prieš rinkimus renkant patarėjų komandą ne iš vieno(s) girdėjau, kad ji(s) pilnai pritaria mano įdėjom, sutinka man padėti, bet tik su viena sąlyga, kad neviešinsiu to, nes „kas bus jei tavęs neišrinks“, ir tai tikrai išsilavinę ir pareigas užimantys žmonės, kuriuos laikau savo draugais. Jie tokiais(draugais) ir liks, tik kur padėsim baimę, kurią eskaluoja dabartiniai politikai. Pastumti jų į užribį nepavyko. Ką darysim ir ko męs bijom, gal savęs, gal negauti duonos kąsnio, gal nesulaukti paaukštinimo darbe ar papildomų eurų savo ar savo įstaigos biudžetui. Negaliu nepacituoti Dainiaus Razausko iš jo laiško sutrikusiam lietuviui… : „Šiuo požiūriu gyvenimas – tai negailestingas mūšis, kova, nuožmus karas. Karas su savo baimėmis. Ligi paskutinio atodūsio. Bet tu tegali pasirinkti viena iš dviejų: arba stoti į šį žūtbūtinį mūšį už savo širdį ir už gyvenimą, arba savo kalėjimo kamputyje susirietęs drebėti ir merdėti. Tik nepamiršk, kad niekas nežadėjo tavęs palikti gyvo už tai, kad susirietęs kamputyje drebėsi.“ O gal tikrai atėjo laikas ištiesti savo stuburą visiems, kuriems to norisi. Apie tai ko gero dar kalbėsim ne kartą.
Vienas kandidatas deklaravo, kad nors ir bus išrinktas neis į tarybą, tai rinkėjai ko gero specialiai iš jo paėmė ir pusantro tūkstančio eurų į valstybės biudžetą atidavė, suteikę jam tarybos nario mandatą, už kurį seimo nario mandato jis tikrai neatiduos. Vieno partinių sąrašų dalyvė oficialiai pareiškė paliksianti seniūno vietą, jei bus išrinkta į rajono tarybą, pamatysim. Drąsi mergina, o kur kiti drąsuoliai „savo noru“ įsirašę į sąrašus, neišdrįsę to garsiai deklaruoti… O gal tai norma, gal taip ir turi būti surikiuotas gyvenimas? Man dažnai kyla klausimas ar męs galime išlikti sąžiningi bent jau prieš save. Jei galime būkime tokiais tai padės pakeisti gal ne pasaulį, bent jau šiek tiek teritorijos aplink save į gerą. Mahatma Gandis yra pasakęs auksinius žodžius: „Jei suprastume, kiek daug iš tikrųjų galime, išspręstume daugumą pasaulio problemų.“
Na ir įvykis, kuris sukrėtė rajono visuomenę(tikiuosi) tai trijų partijų koalicijos sutarties pasirašymas. Kažkada TT (jie to jau ko gero neprisimena) deklaravo, kad sieks naujovių, kad esami rajono vadovai nieko nepadarė žmonių gerovei, bylinėjosi su jais teismuose visą kadenciją, o tik pakvipus galimybe gauti keletą postų, (nepykite TT atstovai, mano supratimu prieš Rūtą ir jos intrigas nepapūsite) charakteriai suminkštėjo, galvelės nusileido ir pasidavė, dar bandydami aiškinti, kad vykdo rinkėjų valią. O juk rinkėjas jiems patikėjo, kad pakeis esamą valdžią. Kaip susiformavo dauguma. Tegul atleidžia man vienas buvęs tarybos narys už privataus pokalbio paviešinimą o jis buvo toks: – „taigi ko dar reikia susėdom keturiese susitarėm o kitiems pasakysim kaip reikia balsuoti“; Ar jaučiame pavojų, kad greitai vieno užteks, kad priimti sprendimą. Pietų Korėjos diktatorius Parkas Chung-Hee yra pasakęs: „tol, kol esame vargšai, negalime būti laisvi, skurdas daro tautą pažeidžiama“; Tik kažin ar tai daro materialinis ar dvasinis skurdas. Čia aš kreipiuosi į naujai suformuotą daugumą, būkite budrųs, neleiskite spręsti už jus, patikinu, kad norinčių tai daryti tikrai yra ir bus.
Po kelių dienų po pirmojo mero rinkimų turo į mane kreipėsi vienas iš dviejų kandidatų klausdamas ar palaikysiu jį per mero rinkimų antrąjį turą, aš kaip ir apsidžiaugiau, prisiminiau savo rinkiminį šūkį: „bendradarbiaudami pasieksime daugiau“ ir klausiu, o kodėl turėčiau palaikyti, sėskim aptarkim, burkim komandą, juk aš dar debatuose sakiau: „gerbiami pretendentai, jūsų komanda ne už jūsų nugaros, ten geriausiu atveju jūsų partiečiai, jūsų komandą suformuos rajono žmonės, rinkėjai“ . Likau nesuprastas, kaip čia dabar „nereikšmingas prasisiekėlis“ drįsta „dideliam žmogui“ klausimus užduoti, siūlymus teikti, o aš mat tai buvau supratęs kaip kvietimą į komandą, kvietimą dirbti kartu. Kas su mumis pasidarė, kad tik pretenduojantys valdyti rajoną didžiažmogiai nebemoka su išrinktais tarybos nariais kalbėtis, o kaip per rinkiminę agitaciją suokė: „mes kalbėsimės su visais rajono žmonėmis“ tai kad su keliais nesusišneka.
Va tokie, nei liūdni nei linksmi savaitgalio pamąstymai. Prisidėkite, mąstykime ir diskutuokime kartu, kalbėkime apie tai kas gerai ir kas negerai, ko norėtume ir ko nepageidautume. Įsivaizduokite, kokios idėjos gali gimti tokioje diskusijoje, kiek galima nuveikti kartu.
